Žydų tautos tragedija nepamiršta Minint Lietuvos žydų genocido dieną Panevėžyje ne tik pagerbtos aukos, bet ir prisiminti čia gyvenę tos tautybės žmonės, juos gelbėjusieji.

Juodžiausia istorijos dėmė

Rugsėjo 23-ioji pasirinkta neatsitiktinai. Būtent tą dieną 1943 metais likviduotas Vilniaus getas. Dalis jo gyventojų sušaudyti, o kiti išvežti į koncentracijos stovyklas.
Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas sako, kad praėjo jau 75 metai, kai mieste buvo sušaudyti pirmieji žydai, prasidėjo areštai. 57 suimti žydai nužudyti Staniūnų miškelyje.

1941 metų liepą Panevėžyje įrengtas žydų getas. Pasak G. Kofmano, per 42 jo egzistavimo dienas per getą „perėjo“ net 14 tūkst. žydų. Bendruomenės žiniomis, iš pradžių ten gyveno 4 423 asmenys. Likvidavus getą, visi žydai sušaudyti. 8 000 – Kurganavos miške, 4,5 tūkst. – Žaliojoje girioje. Karo metais Panevėžyje sunaikinti 95 procentai čia gyvenusių žydų.
„Jie buvo nužudyti vien dėl to, kad tautybė – žydas“, – sako G. Kofmanas.

Jis džiaugėsi, kad dabartinis jaunimas žino apie žydų tragediją ir pati žydų bendruomenė, organizuodama įvairius renginius, mano daranti viską, kad tokie įvykiai nepasikartotų. Deja, G. Kofmano teigimu, vis dar yra žmonių, neigiančių genocidą arba niokojančių tragedijos vietas žyminčius paminklus.

 

„Šiandien minime vieną juodžiausių praėjusio amžiaus istorijos dėmių – didžiulę žydų tautos, o kartu ir visos Lietuvos tragediją. Šiandien žmonės renkasi visoje Lietuvoje, norėdami pagerbti holokausto aukų atminimą ir išreikšti savo, o kartu ir visos šalies poziciją. Aiškią poziciją turi ir jaunoji karta: štai užvakar atidaryta moksleivių paroda holokaustui atminti neleidžia abejoti: tie jauni žmonės niekada neleis tokiai tragedijai pasikartoti. Mūsų buvimas čia reiškia viena – išsaugosime atminimą ir niekada neleisime, kad tai pasikartotų“, – sakė Panevėžio meras Rytis Mykolas Račkauskas.

Lietuvoje žydų bendruomenė apsigyveno XIV amžiuje. Panevėžyje jie įsikūrė nuo XVII amžiaus. Iki XX amžiaus pradžios tai buvo didelė tautinė bendruomenė. Panevėžio žydų bendruomenė skelbia, kad tuo laiku neretame miestelyje ar mieste ji sudarydavo ketvirtadalį ar trečdalį gyventojų. Tarptautinės istorinio teisingumo komisijos tyrimų duomenimis, per karą buvo sunaikinta 200 tūkst. žydų, kitaip tariant, 92–94 procentai šalies žydų bendruomenės. Miesteliuose ir miestuose apmirė gyvenimas, neliko gydytojų, verslininkų, bankininkų – nelikus žydų, viskas ištuštėjo. Šiuo metu šią bendruomenę sudaro tik apie 5 000 narių. Lietuvoje yra daugiau nei 200 masinių žudynių vietų ir tiek pat senųjų žydų kapinių.
Ne vienas lietuvis gelbėjo žydus nuo sunaikinimo. Panevėžietis Vidmantas Markevičius – Pasaulio tautų teisuolių šeimos atstovas. Jo senelio Juozapo Markevičiaus šeima apie dvejus metus slėpė devynis žydus.

Šeima gyveno Kupiškio rajono Trinapolio kaime, keliolika kilometrų nuo Subačiaus. V. Markevičius pasakoja, kad pirmiausia šeima priglaudė iš Panevėžio geto atėjusį subatėną Juozą Kušnerį su šeima. Vėliau prisijungė ir daugiau žmonių. J. Kušneris Subačiuje turėjo parduotuvę, atvažiuodavo pas J. Markevičių, kuriam prireikdavo vinių, įvairių atsargų. Devyni žydai pas J. Markevičių glaudėsi nuo 1941 metų liepos iki tol, kol vokiečiai pradėjo trauktis iš Lietuvos. Pasak V. Markevičiaus, vokiečiai ieškojo žydų, kaip įtariama, kažkam įskundus.
Vyras vadina stebuklu faktą, kad taip ilgai pavyko išsaugoti tiek žydų. Tai nebuvo lengva ne vien dėl pavojaus, bet ir fakto, kad Markevičių šeima turėjo septynis vaikus, tad teko maitinti 18 žmonių.

Pasak panevėžiečio, žydai slėpti bent keliose žeminėse. Po vieną buvo tvarte ir klojime, o dar viena – miške. Naktį žydai išeidavo pasivaikščioti po mišką. V. Markevičius pasakoja renkantis medžiagą apie tuos įvykius – tai tapo tarsi pomėgiu. Jo tėtis lankėsi Izraelyje – buvo vienas pirmųjų, pakviestų ten atvykti. Kol buvo gyvi išgelbėtieji, retkarčiais su jais bendravo.

 

Daiva SAVICKIENĖ

 

 

http://www.sekunde.lt/panevezyje/zydu-tautos-tragedija-nepamirsta/

Kelionė į Aušvico ir Birkenau koncentracijos stovyklas. Akistata su istorine žmonijos tragedija.

Kiekvienam būtina apsilankyti Aušvico koncentracijos stovykloje. Ši vieta - vienas iš stipriausių mūsų civilizacijos ir XX a. simbolių. Apsilankymas šioje vietoje reikalauja ypatingo dvasinio pasiruošimo. Čia matomas siaubą keliantis blogio mechanizmas priverčia kiekvieną susimąstyti apie žmogiškąją prigimtį.

Aušvico koncentracijos stovykla – didžiausia nacių įkurta koncentracijos stovykla, kur įvykdytas didžiausias genocidas žmonijos istorijoje. 1940-1945 m. naciai čia nužudė 1 500 000 įvairių tautybių žmonių: daugiausia žydų, taip pat lenkų, romų, rusų karo belaisvių ir kitų tautybių. Šiuo metu čia įrengtas muziejus, esantis UNESCO pasaulinio paveldo sąraše.

Kartu su Lietuvos mokyklų mokytojais dalyvavome Tarptautinės komisijos organizuotame seminare. Penkias dienas buvome mirties stovyklų – Aušvico ir Birkenau – teritorijoje. Ekskursijos bei susitikimai vyko barakuose, kur nuo 1942 m. kalėjo įvairių tautybių žmonės – lenkai, vengrai ir kiti, vokiečių pristatyti sunkiems darbams vykdyti bei masiniam naikinimui. Didžiausią belaisvių dalį sudarė Lenkijos ir Tarybų Sąjungos žydai.

Pirmiausia reikia pažymėti, jog ekskursantų grupę sudarė entuziastai, kurie dėsto Istoriją, domisi Holokausto tragedija, renka ir kaupia informaciją, norėdami pasidalinti žiniomis su kitais.

Viena tai, kad mes nakvojome Aušvico koncentracijos stovyklos teritorijoje, labai stipriai mus veikė. Pro savo langus mes matėme plačią Aušvico stovyklos teritoriją, dvelkiančia šiurpumu ir siaubu -  raudonų plytų barakai, kuriuose gyveno įkalinti žmonės, jie dirbo naujų barakų būsimiems belaisviams statybose, netoli Aušvico, Bžežinkos gyvenvietėje, koncentracijos stovykloje Birkenau. Nukankinti sunkių alinančių darbų, nežmoniškų gyvenimo sąlygų, žmonės mirdavo arba būdavo uždusinami dujų kamerose. Žiaurūs kankinimai, nuolatinis žalojimas privesdavo žmonės iki išprotėjimo, daugelis puldavo ant spygliuotos metalinės vielos tvoros, kad greičiau užbaigtų savo nepakeliamas kančias. Tačiau mums baisiausią įspūdį paliko dujų kamerų ir palaikų naikinimo krosnių  vaizdas. Jose buvo deginami žydų kūnai, lyg tai būtų tiesiog atliekos. Nežiūrint žmonių amžiaus, lyties, vyko selekcija – iš motinų rankų plėšė vaikus – moterys į vieną pusę, vyrai – į kitą. Kas galėjo dirbti, tam nušvisdavo viltis išgyventi – gal dar savaitę, gal mėnesį, o gal ir du...Vaikų barakai – tai išskirtinis rajonas, kur įkalindavo mažus, dar gyvenimo džiaugsmo nepažinusius vaikus. Juos išnaudodavo medicininiams eksperimentams vienas baisiausių nacistinės Vokietijos daktarų – Jozefas Mengele.

Dėstytojai, mokslininkai, studijuojantys medžiagą, rastą koncentracijos stovyklų teritorijose, rodė kokiu tikslumu vokiečiai kaupė ir tvarkė archyvus, koncentracijos stovyklų dokumentaciją. Naciai elgdavosi su žmonėmis, tarsi su daiktais. Aukso papuošalai, atimti iš belaisvių, brangenybės buvo išlydomos arba siunčiamos į SS saugyklas . Drabužiai, batai, asmens higienos daiktas – bet kokios smulkmenos akimirksniu tapdavo nacių nuosavybe, net moterų plaukai buvo naudojami Reicho reikmėms.

Mes pamatėme dokumentus, nespėjusius supleškėti gaisruose. Naciai dangstė savo nusikaltimų pėdsakus, tačiau nespėjo sunaikinti visų įrodymų. Kaip pasakojo profesorius, registracinės anketos buvo griežtai ir tiksliai sunumeruotos, o jų buvo daugiau, nei pusantro milijono – daugybė tiksliai užpildytų dokumentų. Dabar yra ruošiami renginiai, skirti Aušvico ir Birkenau koncentracijos stovyklų išlaisvinimo sovietų kariais 70 – osioms metinėms. Muziejaus darbuotojų pastangomis yra atstatoma tai, kas išliko po 1947 metų. Lenkijos vyriausybė priėmė sprendimą išsaugoti įvykdytų nacistinių nusikaltimų siaubo įrodymus.

Kasdien Aušvico ir Birkenau koncentracijos stovyklas aplanko šimtai žmonių iš įvairių pasaulio šalių. Pilni autobusai į ekskursijas atvykusių mokinių vis plūsta apžiūrėti tragedijos vietos. Gidai veda ekskursijas dešimtis hektarų aprėpiančiose teritorijose. Kyla klausimas – kodėl toks didžiulis susidomėjimas skausmu ir netektimi alsuojančia vieta, ar reikia šios patirties? – Reikia, nes žmonės privalo žinoti tiesą.

Neįmanoma sulaikyti ašarų, kai pamatai kalnus vaikiškų batukų, sudaužytų žaislų likučius, ir daugybę kitų šiurpių dalykų, kurie tampa nebyliais siaubingos tragedijos liudininkais.

Vaizdai ir informacija apie čia vykdytus kankinimus ir žudynes slegia. Turizmo agentūros nepataria čia lankytis jaunesniems nei 12 metų vaikams.

Nuo 1940 metų, kai stovykla buvo įkurta, ji nuolat plėtėsi. Ją sudarė 40 stovyklų kompleksas. Tarp jų - kalėjimas, darbo stovykla, industrinis centras. Už trijų kilometrų - Birkenau, vadinamasis antrasis Aušvicas. Ši vieta tapo pagrindiniu kalinių žudymo bastionu. Pirmieji masiniai naikinimo dujomis bandymai pradėti 1941 metų rugsėjį. Kasmet vis daugėjo dujų kamerų ir krematoriumo krosnių. Mirties mašina buvo taip įsisukusi, kad kasdien būdavo nužudoma po 10 tūkst. žmonių.

Prieš keletą metų Lenkijoje buvo kilusi diskusija dėl stovyklos pavadinimo pakeitimo. Daugelio politikų nuomone, ankstesnis stovyklos pavadinimas - Aušvico koncentracijos stovykla - esą neatskleidžia tikrosios tiesos, nebyloja apie tai, kad stovyklai vadovavo ne lenkai, o naciai. Lenkija siekė pakeisti pavadinimą baimindamasi, jog pasaulis jau pradeda pamiršti, kad už Antrojo pasaulinio karo metu veikusias koncentracijos stovyklas, skirtas Europos žydams naikinti, buvo atsakinga nacistinė Vokietija.

Lenkų politikai teigė vis dažniau spaudoje aptinkantys frazę "lenkų mirties stovykla", nors rašoma apie nacių įrengtas stovyklas okupuotoje Lenkijos teritorijoje. Istorikų teigimu, toks nesusipratimas galėjo kilti dėl to, jog jaunesni žmonės jau nežino, kad naciai rengė mirties stovyklas už Vokietijos ribų, taip mėgindami nuslėpti holokausto siaubą. Lenkų politikai prieš keletą metų pradėjo kampaniją, kuria siekė įtvirtinti frazės "nacistinės Vokietijos koncentracijos stovykla" vartojimą, kai kalbama apie Aušvicą. Pernai Jungtinių Tautų Pasaulio paveldo sąrašo komitetas sutiko patenkinti Lenkijos prašymą pervadinti Aušvico koncentracijos stovyklą. Ji dabar vadinasi "Aušvico-Birkenau nacių vokiečių koncentracijos ir mirties stovykla (1940-1945)".

 

Apie mus
Istorija
Gyvenimas
Naujienos
Galerija
Informacija
Partneriai ir draugai
Galerija

Galerija

Nuorodos

Partneriai

Kontaktai

Kontaktai

Mus galite rasti adresu:

Ramygalos g. 18 Panevėžys

36236 Lietuva

El. p. genakofman@yahoo.com

Mob. tel. +370 611 20882

lt

1

Apie mus

Įstatai

Valdyba

Metinė ataskaita

Kontaktai

Partneriai

Istorija

Gyvenimas

Naujienos

Galerija

Informacija

Renginiai

Projektai

Religinė veikla

Socialinė veikla

Archyvas

Pirmininko pranešimai

Pranešimai spaudai

2007 m.

Apie Panevėžio apskritį

Panevėžio apskrities holokaustas

Siūlome aplankyti

Partneriai ir draugai

Svečiai

Remėjai

en

2005 m. renginiai

2006 m. renginiai

2007 m. renginiai

2008 m. renginiai

2009 m. renginiai

2010 m. renginiai

10

Viršutinės foto

Nuorodos

2006 m.

2005 m.

2008 m.

2009 m.

2010 m.

Panevėžio krašto žydų istorija

Klubinis darbas Hesed

Šilti namai

Ištraukos iš J.V. Čiplytės knygos "Mažosios Jeruzalės - Panevėžio žydų istorija"

Foto

11

Panevėžio Ješiboto istorija

1

About us

History

Life

News

Gallery

Information

Friends and partners

Socialinės programos

Holokaustas Panevėžyje

Žydų žudymai Troškūnuose

Pasvalio žydų tragedija

Rokiškio holokausto aukos

Biržų holokaustas

Kupiškio žydų holokaustas

Ramygalos žydų tragedija

Projects

Panevezys Jews today

Opening of Memorial “The Grieving Jewish Mother” by Keith W. Kaye

Contacts

10 Photo

foto

Events

2010

2009

2008

2011 m. renginiai

2011 m.

Apie mus rašo

Pasaulio tautų teisuoliai gelbėję žydus

2012 m.

2012 m. renginiai

2013 m.

2013 m. renginiai

2014 m. renginiai

Naujienos

2014 metai

2014 m.

2015 m. renginiai

2015 m.

2015 metai

2016 metai

2015

Viešieji pirkimai

2016 m. renginiai

Kovo 8-sios šventė

skelbimai

2017

2016 m.

2016

2017 metai

2017 m.

2017 m. renginiai

Susirinkimai