JUDĖJAI IR RELIGINĖS BENDRUOMENĖS PANEVĖŽYJE

 

 

Žydų civilizacija, iškilusi anksčiau nei antikinė graikų ir romėnų, yra viena seniausių istorijoje. Šiuolaikinės krikščioniškosios civilizacijos bei islamo šaknys yra susijusios su izraelitų tauta ir tikėjimu. Žydai pirmieji pradėjo tikėti vienatiniu Dievu, o pagrindinės jų tikėjimo nuostatos – dešimt Dievo įsakymų – tapo elgesio etalonu ne tik jiems, bet ir kitų tautų žmonėms: nežudyk, nepaleistuvauk, nevok, negeisk nei savo artimo namo, nei jo žmonos, nei nieko, ką jis turi. Šios ir kitos dorovinės taisyklės buvo užrašytos į Tanachą, kurį krikščionys vadina Senuoju Testamentu. Tora (penkios pirmosios Biblijos knygos) yra judaizmo (žydų tikėjimo) pagrindas, jo konstitucija.

Izraelio žemė, Jeruzalė žydams buvo ir yra labai svarbūs. Kur jie bebūtų, melsdamiesi atsisuka į rytus – Jeruzalę, linki vienas kitam susitikti „kitais metais Jeruzalėje“, mirusiuosius laidojo kojomis į Jeruzalės pusę, kad atėjus Mesijui (Gelbėtojui), jie prisikėlę eitų į Jeruzalę Jo pasitikti. Išsklaidyti iš Izraelio ir gyvendami diasporoje (išeivijoje) žydai pirmiausia pastatydavo sinagogą (maldos namus), kurioje buvo saugoma Tora.

 

 

 

S I N A G O G O S

 

Žodis sinagoga – graikų kilmės, hebrajų kalba ji vadinama beit kneset, tai reiškia susirinkimų  namai. Sinagogos ir maldų namai buvo vadinami beit midraš (hebrajų k.) arba kloiz (jidiš k.). Sinagogos liturgijos ir individualios maldos pagrindas yra malda Šma Jisrael – „Klausyk, žydų tauta“. Liturgijos kalba – hebrajų, laikoma šventa kalba, kadangi ja parašytas Šventasis Raštas.

Sinagogos buvo ne tik religinio gyvenimo, bet ir švietimo centrai. Iki XIX a. jose vykdavo Toros bei Talmudo (Toros komentaro rinkinio) pamokos berniukams. Nuo mažens jie pradėdavo mokytis chederyje (pradinėje mokykloje). Žydų berniukai buvo mokomi skaityti, rašyti, atmintinai mokėti tekstą, – taigi, tauta buvo raštinga. Mokydavo dažniausiai rabinas (žydų šventikas) arba melamedas (mokytojas).

Sinagoga atlikdavo kelias paskirtis: tai visuomeninis pastatas, kuriame vyksta bendruomenės susirinkimai, bendrai meldžiamasi ir mokomasi (studijuojama Tora). Sinagogos pastatą sudaro prieangis, salė, kurioje stovi aron kodeš (torų saugykla), analojus (kantoriaus piupitras) ir bima (sakykla Torai skaityti). Simboliškai svarbiausia sinagogos siena yra orientuota į Jeruzalės Šventyklą, taigi Europoje – rytinė pusė. Visi žydai, nuolat besirenkantys į tą pačią sinagogą ar maldos mokyklą, sudarė maldos bendruomenę. Dažniausiai tai buvo vienos profesijos ar artimiausio kvartalo žmonės.

1857 m. Panevėžyje nurodomos 8 sinagogos, matyt, tiek buvo ir maldos bendruomenių. Mažesnės sinagogos vadintos ir maldos namais arba religine mokykla – jos atliko abiejų šių įstaigų funkcijas. Maldos namai galėjo būti įrengiami ir privačiame name. Maldos bendruomenei vadovavo taryba, sudaryta iš seniūno, mokytojo, iždininko ir rabino. Ji rūpinosi sinagogų bei maldos mokyklų tvarkymu bei labdaros organizavimu.

Po Telšių Panevėžys buvo žinomas kaip reikšmingiausias Toros studijų centras. Jau 1897 m. žydų bendruomenė turėjo vieną pagrindinę sinagogą, vėliau skaičiuota 8, 7, 12, o gal ir 15 maldos namų. Iki šių dienų yra teišlikę arba griuvenos, arba gatvės mūrų eilėje įsitvirtinęs koks nors fragmentas, ne pagal paskirtį naudotas statinys (Laisvės a. 3, Bataliono g., Savanoriu g. 11).

Literatūroje duomenų apie Panevėžio žydų medinę sinagogą pateikiama labai nedaug. Nurodoma, kad ji buvo pagrindinė, pastatyta žydų gyvenamajame kvartale. Senuose Panevėžio miesto planuose ji pažymėta prie Ukmergės gatvės buvusioje aikštėje (Sinagogų g. arba Sinagogų aikštė). Nurodomi 1794 sinagogos pastatymo metai.

 

 

 

Su sinagogos vaizdais yra išlikusių keletas nuotraukų. Vieną jų randame 2003 m. Panevėžio kraštotyros muziejaus išleistame nuotraukų albume „Senasis Panevėžys. Nuo pirmųjų fotografijų iki 1918 metų“. Nežinomo fotografo XX a. pradžioje darytoje Sinagogų aikštės nuotraukoje ją matome stovėjusią kairėje pusėje. Tačiau iš ikonografinės medžiagos vertingiausias yra dailininko Gerardo Bagdonavičiaus 1928 m. piešinys. G. Bagdonavičius yra nupiešęs nemažai tokių to meto Lietuvos miestų ir miestelių senosios architektūros vaizdų, kurie, kaip ir Panevėžio sinagogos piešinys, yra saugomi Šiaulių „Aušros“ muziejuje.

      

Iš Panevėžio apskrities archyve saugomų dokumentų matyti, kad Sinagogos gatvės gale pirma pastatyta medinė, o paskui šalia ir mūrinė sinagogos buvo sunaikintos antrojo pasaulinio karo metais. Pauliaus Galaunės studentų Minos Švabskaitės ir Iciko Zingerio darbas, kuriame aprašytas iki mūsų dienų neišlikusios Panevėžio žydų medinės sinagogos išorė ir vidus, yra svarbiausias šios sinagogos tyrinėjimų šaltinis. Labai svarbu dar tai, kad prie darbo jie pridėjo 10 nuotraukų, kuriose pateikė atskirus sinagogos elementus. Paminėtina, kad remdamiesi dokumentais, Pauliaus Galaunės studentai išsiaiškino tikslią šios sinagogos pastatymo datą: žydų bendruomenės šešių turtingesnių, įžymesnių ir įtakingesnių asmenų lėšomis ji buvo pastatyta 1794 metais. Ši data buvo rasta ant sinagogos aron kodeš (altoriaus).

Dėl žydų diskriminacijos sinagogas buvo drausta statyti centrinėse miestų dalyse, todėl Panevėžyje įsikūrę žydai caro laikais pirmąją sinagogą pasistatė Senamesčio gatvėje. Tik tarpukariu Laisvės aikštėje buvo pastatyta dar viena sinagoga.

Yra išlikęs detalus sinagogos planas. Pagal tradiciją jos buvo pastatytos ne centrinėje miesto dalyje, o žydų gyvenamojo kvartalo gilumoje: Valančiaus g., Jablonskio g. 1, Amatų g., Molainių g., Valato g. ir kt. Vienaaukščio sinagogos pastato projektas parengtas 1857 metais. Ji suplanuota stačiakampė, per visą pastato plotį atskirtas prieangis, kurio šone įrengti laiptai į galeriją. Iš prieangio buvo patenkama tiesiai į pagrindinę salę, skirtą vyrams. Salės erdvė artima kubui, jos centre keturiomis kolonomis išskirta pakyla Torai skaityti (bima). Prie rytinės sienos įrengta niša – aron kodeš – Torai laikyti. Galerijoje melsdavosi moterys, kurios į pagrindinę salę nebuvo įleidžiamos. Manoma, kad sinagoga sudegė Slabados gaisro metu  Pirmojo  pasaulinio karo pabaigoje.

 

 

ŽYDŲ BENDRUOMENĖ IR ŠVENTYKLOS

 

Susikūrus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, pirmosios žydų bendruomenės Lietuvoje susiformavo XIV a. 1529 m. pagrindiniai privilegijų teiginiai buvo užrašyti Pirmajame Lietuvos Statute. Privilegija tapo svarbiu dokumentu žydų teisėms gauti, santykiams su LDK valdovu ir įvairiais gyventojų sluoksniais reguliuoti; garantuota tikybos laisvė ir religinių institucijų apsauga. Pirmoji žydų šventykla paminėta XVI a. viduryje, o XVIII a. viduryje žydų bendruomenių jau buvo visoje Lietuvos teritorijoje.

Tuo metu galiojo draudimai, kad sinagogos negali būti panašios į krikščionių šventoves ir vyrauti aplinkoje, turėjo būti be kupolų ir stovėti kuo toliau nuo bažnyčių. Carų valdymo laikotarpiu sinagogos taip pat turėjo stovėti atokiau nuo kitų tikybų sakralinių pastatų: jei stovėdavo toje pat gatvėje, ne arčiau nei 100 sieksnių (apie 213 m), o jei stovėdavo kitoje gatvėje, ne arčiau nei 50 sieksnių. Buvo reikalaujama, kad maldos namų skaičius atitiktų tam tikrą žydų gyvenamųjų namų skaičių: 30 žydų namų leista statyti religinę mokyklą (maldos namus), o 80 namų – sinagogą.

Sinagogų architektūrą pirmiausia lemia judaizmo liturgija ir svarbiausi funkciniai reikalavimai, būdingi Rytų šventykloms. Svarbiausia patalpa sinagogoje – vyrų maldų salė, kurioje įrengiamos Šventojo Rašto saugojimo ir skaitymo vietos: aron kodešas (atgręžtas į Jeruzalę – į rytus) ir bima (pastatyta vidurinėje salės dalyje). Moterų patalpų vietos numatytos salės šonuose arba antrojo aukšto galerijose.

Sinagogų architektūroje svarbų vaidmenį atlieka judaizmo simboliai – žydų maldos namų ženklai. Eksterjere dažniausiai naudojami du pagrindiniai simboliai: Dekalogo lentelės (dvi suglaustos Dešimties Dievo įsakymų plokštės) ir šešiakampė Dovydo žvaigždė. Interjere, be šių pagrindinių sinagogų ženklų, naudojama ištisa įvairių simbolinių  ženklų sistema.

XX a. pradžioje Panevėžyje minima viena sinagoga ir dvylika maldos namų. Tarpukario mieste žydų maldos namų jau minima septyniolika. Jų sąrašą 1936 m. sudarė Švietimo ministerijos Kultūros departamento direktorius A. Juška. Nurodyti maldos namų pavadinimai ir adresai (ne visų): 1) Panevėžio maldos namai Bet–Midraš–Hagadol, Sinagogos g. 9; 2) Panevėžio sinagoga Chasidim–Anaš, Dr. Mero g. 2; 3) Panevėžio maldos namai Tora–Or (L. 19v. chasidų), Amatų g.; 4) Panevėžio maldos namai Jankelio Luno bute, Molainių g. 21; 5) Panevėžio sinagoga  Chevra–Gemora, Laisvės a. 3; 6) Panevėžio maldos namai prie elgetyno, Sodų g. 15; 7) Panevėžio sinagoga Chevra–Tora, Vysk. Valančiaus g. 2; 8) Panevėžio maldos namai Chevra–Mišnajos (be adreso); 9) Panevėžio maldos namai Chajei–Odom, Jablonskio g. 1; 10) Panevėžio maldos namai Rivkindo Zundelio bute, Molainių g. 20; 11) Panevėžio maldos namai Bali–Agolus („Vežikas“) be adreso; 12) Panevėžio sinagoga, Sinagogos g. 11; 13) Panevėžio maldos namai Šamosim (be adreso); 14) Panevėžio maldos namai Chevra–Thilim, Valato g. 15) Panevėžio maldos namai Ramo Šmuelio bute, Respublikos g. 17; 16) Panevėžio (Senamiesčio) maldos namai Margolio bute, Senamiesčio g. 20; 17) Panevėžio maldos namai prie rabinų seminarijos Ješiva, Ramygalos g. 40. 18) Panevėžio sinagoga Bataliono g., prie religinės mergaičių gimnazijos Javne Ramygalos g. 34.

Iš sąrašo matyti, kad žydų maldos namai stovėjo įvairiose Panevėžio gatvėse (yra ir atokiau nuo centro stovėjusių), tačiau didžiausia jų koncentracija buvo centrinėje miesto dalyje. Nėra duomenų, kada ir iš kokių medžiagų (mediniai ar mūriniai) maldos namai pastatyti. Vėliau, 1942–1943 m. nacionalizavus žydų bendruomenei priklausančius pastatus, iš sudaryto sąrašo galima sužinoti, kad maldos namai Chai Odon ir stovintys Skaityklos g. 11 buvo suręsti iš sienojų, Ukmergės g. 17 – iš lentų, o stovintys Amatų g. 8, Valančiaus g. 2, Gudonio g.  (Kisino) 4D ir Gemora, Sinagogos g. 9 ir Skaityklos g. 12 – mūriniai.

Daugiau žydų Panevėžyje įsikūrė XVIII a. pabaigoje ir nuo tada prasidėjo pagrindinė jų istorija Panevėžyje.

Visų Panevėžyje stovėjusių žydų maldos namų stovėjimo vietų nustatyti nebėra galimybės, nes dauguma šių pastatų yra nugriauti (Amatų g. 8, Sinagogų g. 9, Sinagogų g. 11 ir 12, Molainių g. 20, Topolių g., Jablonskio g. 1), kiti – perstatyti.

Panevėžio sinagogų projektai. Iš minėtų nuotraukų ir projektų galima nustatyti, kaip atrodė viena medinė ir keturios mūrinės Panevėžio sinagogos. Gimnazijos studentai Mina Švabskaitė ir Icikas Zingeris aprašė medinę Panevėžio sinagogą, tačiau jų darbas ne visai tobulas ir moksliškas, nes trūksta meninės kultūros. Moksleiviai stengėsi aprašyti Panevėžio sinagogą taip, kaip ji iš tikrųjų atrodė. Manytina, kad aprašymas vyko 1930 metais. Be išorinės pusės, reikėjo įsigilinti į sinagogos vidinį gyvenimą. Sinagoga savo savotiška menine forma vaizdžiai kalbėjo apie Panevėžio žydų praeitį, kultūrinį gyvenimą ir buvo lyg knyga, iš kurios galima skaityti Panevėžio miesto žydų sielos gyvenimą su visais jų džiaugsmais ir vargais, troškimais ir idealais. Sinagoga – vienas didžiausių ir paslaptingiausių Panevėžio žydų tautinės kultūros ir meno turtų, neišsemiamas šaltinis žydų sielai pažinti.

Gimnazistai Mina ir Icikas savo aprašymą suskirstė į skyrius:

Panevėžio sinagoga buvo „sinagogų kieme“. Bet tos sinagogos, kurią aprašė gimnazistai, yra dar trys vadinamieji Bet–medrešai. Sinagogą reikia skirti nuo Bet–medrešo, nes ji skirta tik maldoms ir tik vasarą, nes neturinti krosnies žiemą, ji uždaroma. Bet–medrešas yra skirtas ne tik maldoms, bet ir mokymuisi. Paprastai žiemos vakarais susirinkdavo žydai klausytis, kaip jiems Rabi aiškina Talmudą.

Sinagoga buvo medinė, prailginto keturkampio formos. Tai vienas pastatas, suskirstytas į prieangį ir salę. Net vėliau nebuvo pastatytų jokių kitokių priestatų.

Sunku nustatyti, koks buvo pamatas: vien iš plytų ar akmenų, ar net žemės pylimų. Paskutinis atvejis sinagogai netinka dėl to, kad toks palyginti didelis pastatas negalėjo laikytis ant tokio pamato, net neužsiliko jokių tokio žemės pylimo pėdsakų. Kaip matyti iš kai kurių pamato vietų, jis sudarytas iš nedidelių akmenų ir plytų. Plytos visai nepanašios į mūsų laikais degtas plytas. Jos buvo daug ilgesnės, kai kurios siekė 1/3 metro ir buvo nedaug storesnės nei dabar. Dabar beveik visas pamatas aptinkuotas. Nežinia, ar tai padaryta vėliau.

Iš pamatų kilo sinagogos sienos, kurios nebuvo apkaltos jokiomis lentomis ir kaip iš 1 nuotraukos matyti, jos pastatytos iš neapvalių, bet aptašytų keturkampių rąstų, sudėtų skersai vienas ant kito. Kad tie skersiniai rąstai laikytųsi, prikalti išilginiai stogą siekiantys ir taip pat keturkampiu tašyti stulpai po tris ar du kiekvienoje pusėje. Toks buvo tų skersinių rąstų jungimo būdas. 

Be to, vasaros sinagogos vakarinėje pusėje toks jungimo būdas yra vienintelis.

Aukštai nuo žemės, siekiantys net stogą, įtaisyti dideli ir maži langai. Dideli ir aukšti langai įtaisyti po du greta vienas kito su 10 mažų stiklelių. Trys jų yra pietuose  (1 paveikslas), po du – rytuose ir šiaurėje. Maži langai su šešiais stiklais tokio pat dydžio, kaip ir didelių langų, įtaisyti moterų daliai apšviesti (vienas pietuose). Konstrukcijos požiūriu jie labai paprasti. Karnizas taip pat paprastas, tik viršuje jie išlenkti lanku.

Durys paprastos, neaukštos, sunkios, vienpusės. Vienerios rytuose, kur yra altorius (2 paveikslas), vienerios pietuose, šone vyrams įeiti, vienerios moterims įeiti per kiemą ir vienerios, pro kurias įeinama iš prieangio į sinagogos salę. Vyriai ir rankenos – geležinės. Langai ir durys paprasti, nepuošti jokiais ornamentais.

Kaip ir visų sinagogų, taip pat ir Panevėžio, išsiskiria gontais dengtas stogas. Jis yra dvilypis            (2 aukštų).

Tokie sinagogų stogų tipai buvo įvairaus pavidalo. Kai kurie panašūs į bažnyčių bonias, kiti –piramidiniai, keturkampiai, šešiakampiai, nuožulnūs. Dėl jų kilmės buvo įvairių nuomonių: vieni tvirtino, kad tokių stogų prototipai buvo Prancūzijoje, o kiti, kad stogų bonios yra kilusios iš krikščioniškos bažnyčios bonios. Tačiau statant tokius dvilypius stogus, greičiausiai buvo atsižvelgta į oro permainas ir į pastato simetriją.

Statant vienlypį aukštą stogą, palyginti su pastato dydžiu, nebūtų jokios estetinės išvaizdos. Kadangi pro žemą stogą dėl įvairių oro permainų (vanduo, sniegas) kiaurai galėjo bėgti vanduo, jis ir buvo statomas dviejų ar net daugiau aukštų.

Panevėžio sinagogai būdinga tai, kad iš abiejų pusių (rytų ir vakarų) buvo trikampio formos skylės – čiukurai, kurie buvo įtaisomi vadinamuosiuose dūminiuose namuose. Kadangi Panevėžio sinagogoje nebuvo krosnies, todėl manoma, kad tos skylės stoge buvo įtaisytos dėl tradicijų arba papuošimų. Jose nebuvo jokių langelių pastogei apšviesti ir jos uždengtos paprastomis lentomis.

Daugelis sinagogų tyrinėtojų pabrėždavo, kad žydai daugiau dėmesio kreipė į vidinės negu išorinės sinagogos pusės įrengimą. Ar tai būtų darę dėl krikščionybės persekiojimų, kad tie pastatai neišsiskirtų iš kitų statinių ir tuo neatkreiptų kitų dėmesio? Teisingai V. Bičiūnas tvirtino, kad statant sinagogą būtų atsižvelgiama į du dalykus: į tą laiką ir tose vietose statomus statinius ir į žydų religinius įstatymus. Jei išorinę pusę (paprastai jos nesiskirdavo nuo kitų pastatų) žydai kopijavo nuo kitų ir negalėjo pareikšti savotiško meno pajautimo, tai įrengdami vidų galėjo koncentruoti visą savo kultą ir meninį skonį. Laikydamiesi savo religijos įstatymų, žydai turėjo parengti ir papuošti viduje esančius įrengimus tik pagal tų įstatymų nurodymus.

Bet prieš aprašydami vidinę sinagogos pusę, gimnazistai pastebėjo ir vieną Panevėžio sinagogai ir kai kurioms kitoms sinagogoms labai būdingą požymį, kad jos salė buvo beveik metru žemesnė nei prieangis. Vadinasi, norint patekti į salę ir einant per prieangį, reikėjo žemyn nusileisti trimis laiptais. Prieangio ir sinagogos grindys nebuvo vienodo lygio: salės buvo žemesnės nei prieangio. Greičiausiai tai simbolinė psalmės žodžių prasmė: „Iš gelmės esu šaukęs Tave, Viešpatie“.

Panevėžio sinagogos suskirstymas visai paprastas. Ji sudaryta iš dviejų dalių: prieangio ir salės. Nebuvo jokių šalutinių kambarių įvairioms apeigoms atlikti. Prieangis nebuvo bendras vyrams ir moterims, bet skirtas tik vyrams. Vyrams parastai buvo skiriama salė, moterims – galerija, kuri remėsi į keturias kolonas. Įėjimas į galeriją – laiptais per kiemą. Galerija apklota paprastomis lentomis ir išilgai lentų buvo pertvėrimas iš mažučių langelių be stiklo. Tas sinagogos padalijimas į vyrų ir moterų puses, kaip mokslininkai tvirtino, buvo grynai Rytų kulto šventyklos principas. Moterims skirta galerija atsirado daug vėliau. Senovėje specialiai moterims statytų skyrių nebuvo. Moterys per tam tikrus sinagogų sienų langelius galėjo iš išorinės pusės žiūrėti į besimeldžiančius vyrus.

Be abejo, pagrindinė Panevėžio sinagogos dalis buvo toji erdvi, šviesi kvadratinė salė – vieta melstis vyrams. Ji nebuvo padalyta kaip viduramžių sinagogos į tris kolonomis atskirtas nefas, panašias į romėnų baziliką. Lubos buvo su skliautiniu perdengimu, išilgai apkaltos plonomis lentomis. Apie tų skliautų atsiradimą štai ką sakė Ig. Šlapelis. Jo nuomone, skliautai atsirado žiloje senovėje, rytuose. Egiptiečiams buvo pažįstamas tik plokščias perdengimas. Chaldėjų (sinonimas) skliautas į Europą buvo atneštas etruskų, iš jų išmoko skliautus suvesti romėnai, o iš romėnų – visas pasaulis. Skliautas vėliau įėjo į visus krikščioniškus stilius ir įgalino statyti milžiniškas katedras.

Nei sienos, nei lubos nebuvo dažytos bei puoštos paveikslais, tik išbaltintos. Viduramžiais ir žiloje senovėje Mozė uždraudė žydams tapyti paveikslus, piešti žmonių ar gyvulių atvaizdus (antras iš dešimties įstatymų).

Dabar mokslininkai įrodinėja, kad senovės sinagogose buvo labai gražiai ir įvairiai žmonių, ir gyvulių paveikslais išpuoštos sienos, lubos, bonios ir kt. Paveikslai vaizdavo vynuoges, elnius, karves su veršiukais, liūtus, žuvis ir įvairius Biblijos paveikslus, kaip antai Izaoko aukojimą, Jokūbo sapną, Jokūbo ir jo sūnaus išėjimą į Egiptą.

Maldininkams paprastai buvo skiriami numeruoti suolai prie sienų. Rytų vietos skiriamos įžymiausiems bendruomenės asmenims.

Žiloje senovėje ir viduramžiais kiekviena sinagoga turėjo vadinamąją Mozės katedrą, garbės kėdę bendruomenės vyriausiajam, kuri stovėjo priešakiu rytuose (mizrocha). Kėdė buvo iš marmuro ar akmenų, papuošta ornamentais. Bendruomenės vyriausiasis sėdėjo nugara į Jeruzalę, veidu į minią. Tokios kėdės rastos Dilos pietuose Graikijoje.

Grindys buvo iš lentų. Bet senovėje sinagogos Palestinoje turėjo puikių grindų iš mozaikos. Grindų viduryje, rate buvo vaizduojami keturių metų laikų 12 mėnesių simboliai. Nisono mėnuo (pavasaris) vaizduojamas kaip angelas, kurio veidas buvo jaunos mergaitės su auksiniais plaukais ir marga suknele, vasara – su pribrendusiais vaisiais, ruduo – vidutinio amžiaus moteriškė, žiema – sena moteriškė juodais sparnais. Rato vidury – simbolinis saulės vaizdas.

Pačiame salės viduryje buvo bima. Jos grindys aukštesnės nei salės grindys. Iš dviejų bimos pusių trys laiptukai vedė į platformą, aplink aptvertą ritmiškai sudarytomis kreivėmis, – baliustradą, kurios aštuoni stulpeliai rėmė labai gražų baldakimą.

To stogelio viduryje ant aštuonių kolonėlių kilo puošniai gėlių ornamentais išpjaustyta pagalvėlė.  Tai bene buvo baroko stiliaus atgarsis. Tos kolonėlės išpjaustytos pamėgdžiojant virvinį ornamentą. Bimos paskirtis – toroms skaityti. Viduryje buvo stalas, ant kurio kiekvieną šeštadienį skaitomos toros. Tačiau seniau jos paskirtis bei vieta buvo visai kitokios.

Iš paskutinių Bet–Alfo kasinėjimų Sukenikas rado, kad bima stovėjo ne sinagogos viduryje, bet salės kampe apstatyta baliustrada. Tik vėliau buvo statyta viduryje, kad girdėtų chazeną. Chazenas senovėje reiškė tarną – žmogų, kuris kartu su minia atlikdavo įvairias maldas ir ceremonijų apeigas.

Be abejo, gražiausias meno požiūriu, tobuliausias sinagogos kūrinys buvo altorius – aron kodeš. Ir nenuostabu, kad į aron kodeš – svarbiausią sinagogos dalį sutelktos visos dekoracijos.

Visą Panevėžio sinagogos meninį grožį sudaro jos altoriaus iš medžio išpjaustyti ornamentai,  puošiantys Toros spintą ir besitęsiantys iki pat stogo. Altorius yra prieš pat įėjimą, prieš priekinę rytų sieną.

Tai yra nedidelė spinta, atidaroma dviem durelėmis, pastatyta kiek aukščiau nuo grindų ant pakylos, į kurią veda trys laipteliai. Viršuj tos spintos buvo labai gražiai papuoštas pusrutulio formos baldakimas su iš medžio išpjaustytu liūtu.

Kolonos išpjaustytos virviniu žalčio pynutės ornamentu. Į tuos papuošimus įpinti žvėrys, ypač liūtai, paukščiai ir ceremonijos detalės, kaip antai: aliejus, ąsotis, ragas, linas, lulav ir įvairūs posakiai iš biblijos. Tie papuošimai, ypač stilizuoti gyvūnijos ornamentai, buvo grynai rytietiški, vadinami žvėrių stiliaus. Aron kodeš viduryje yra Dešimties Dievo įsakymų lentelės, kurių abiejose pusėse buvo stilizuota pusė žvėries ir pusė paukščio. Viršuj Dešimties Dievo įsakymų lentelės buvo atskleista knygutė, kurioje hebrajų kalba pažymėta aron kodeš pastatymo data.

Apskritai gimnazistai neminėjo visų altoriaus puošimo smulkmenų, tik pažymėjo, kad būdingas bruožas – dekoracijų simetriškumas, proporcingumas ir ritmiškumas. Simetriškumas pasireiškia jų padalijimu į dvi lygias dalis, kurių būdas, skaičius ir matas visai sutampa. Proporcingumas – įvairių puošimo dalių dydžio ir skaičių suderinimas. Ritmiškumas pasireiškė įvairių puošimo dalių pasikartojimu, bangavimu.

Paprastai Toros saugomos aron kodeš spintoje. Kaip tvirtina sinagogų tyrinėtojai, kilmės požiūriu ne visuomet altorius būdavo rytuose. Toros buvo laikomos atskiroje patalpoje ir tik prireikus būdavo atnešamos. Taip atsitiko dėl to, kad senovėje Toros buvo labai retos ir brangios, todėl reikėdavo labiau jas saugoti, kad nepavogtų. Tik vėliau ypatinga vieta buvo skirta Toroms laikyti rytų pusėje, kur ji ir liko.

Žvakidė – menora (chanukija)

Sinagogos vaizdas nebūtų pilnas, jei nepaminėtume jos indų, o ypač žvakidės, kuri yra iš žalvario. Svarbiausias jos požymis yra tas, kad žvakidę kalvis sukūrė ne liedamas, bet kaldamas kūju, ir tas antrasis būdas yra meniškesnis. Kaltoje geležyje atsispindi medžiagos kietumas, jungimasis ir atsparumas.

Jei nėra žinoma sinagogos statytojo, bimos bei altoriaus kūrėjo asmenybė, buvo žinomas tos žvakidės kalvis. Žvakidės apačioje yra hebrajų kalbos raidėmis iškaltas tekstas, kuriame pažymėtas vardas: Jokūbas, sūnus Šlano Zalmano. (Pavardė nežymėta, nes seniau buvo žymimas tik tėvo vardas,  o pavardės atsirado vėliau). Tas kalvis mini ir žvakidės pastatymo metus, bet labai savotiškai: kelių raidžių viršuje yra taškeliai, kuriuos sudėję gausime žvakidės pastatymo – 1804 metus.

Žvakidė buvo maždaug 1,5  m ilgio, svėrė 65 kg, sudaryta iš 37 dalių ir buvo pastatyta ant jai skirto staliuko. Tos dalys buvo lengvai atjungiamos ir išskiriamos. Žvakidė turėjo devynis vamzdelius, iš vidaus kilo šešiakampis spalvotais stiklais. Ant to žibinto stovėjo dvigalvis aras (rytietiškas ornamentas), laikantis karūną.

Jos paskirtis – per Chanukos šventę uždegamos žvakės: pirmą dieną 1, antrą – 2 ir t. t. iki aštuonių dienų. Ta simbolinė apeiga prasidėjo žiloje senovėje, kai nugalėję graikus makabiečiai įėjo į Salamono Bet hamigdaš bažnyčią, kurioje rado ąsotį aliejaus, kuris degė 8 dienas. Iki šiol žydai švenčia tą šventę ano meto įvykiui paminėti. 

Simbolinis papuošalas, kuris buvo plačiai naudojamas, – tai menoros žvakidė, naudojama ant Kfar Nochum (Palestinoje) sinagogos kapitelių, aron kodeš ornamentuose, ant sienų tapybos, mozaikos grindų, vėliau ir ant monetų. Ypač 131 m. Kristui gimus, kurį laiką buvo žydų tautinė emblema. Dabar ją pakeitė šešiakampė Dovydo žvaigždė – Magen David.

Ar yra panašumo tarp Panevėžio sinagogos ir lietuvių liaudies meno? Į šį klausimą moksleiviai atsakė teigiamai: Panevėžio sinagogos elementų buvo matoma ir lietuvių liaudies mene. Visų pirma sinagogos planas. Panevėžio sinagogos plane akivaizdi lietuvių klėčių forma, ištempta išilgai ir į viršų. Klėties planas – keturkampis, susidedantis iš klėties ir prieklėčio. Sinagogos durų, kaip ir klėties, buvo nedaug: jos neaukštos, plačios, paprastos konstrukcijos.

Panevėžio sinagogoje nepastebimas ir vėlesnis sinagogai, o ypač krikščioniškai bažnyčiai, būdingas pakeitimas, būtent sinagogos bei bažnyčios užpakalinės dalies užbaigimas  aštuonkampiu, iš kurio ir susidarė apsida. Panevėžio žydų sinagogoje išliko grynas klėties planas, nes ir tokios apsidos nematyti, ir tai rodo primityvų archainį lietuvių liaudies meno elementą. Be to, Panevėžio sinagogos stogo angos (čiukurai) priminė lietuvių liaudies meno elementą.

Šalia senosios sinagogos XIX a. viduryje pastatyta mūrinė sinagoga. Jos fasadų fragmentai užfiksuoti minėtame G. Bagdonavičiaus piešinyje ir dviejose nuotraukose, esančiose Izraelio muziejuje ir M. C. Gross šeimos kolekcijoje. Išliko ir šios sinagogos projektas, kurį 1851 m. parengė architektas Simonas Gorskis. Kaip minėta, XIX a. viduryje Panevėžio m. žemėlapyje buvo pažymėta Sinagogų gatvė (Sinagogų aikštė), kuri buvo tarp Elektros, Ukmergės ir Rabino Hercelio gatvių. Šioje aikštėje stovėjo plytinė sinagoga su ovaliais langais. Tai romantizmo laikotarpio statinys su šiam laikotarpiui būdingais langų apvadais, šildoma krosnimi. Šis 1851 m. architekto Simono Gorskio projektas yra išlikęs. Sinagoga buvo vadinama Beit Midrash Hagadol, pastatyta į vakarų pusę nuo senosios sinagogos. Pagal Panevėžio žydų bendruomenės prašymą 1842 m. Kauno gubernijos statybos komisija parengė sąlygas dėl leidimo statyti maldos mokyklą. Pagal to laiko įstatymus 211 žydų namų buvo leidžiama statyti vieną sinagogą arba maldos namus. Salės langai užbaigti pusapskritėmis sąramomis ir apjuosti rustuotais apvadais. Vyrų salės centre keturiomis kolonėlėmis pažymėta stačiakampė bimos vieta. Prie rytų sienos, plačiausiame tarplangyje, stovėjo altorius – aron kodeš. Sinagogos viduje buvo balkonas, skirtas moterims, ji buvo šildoma krosnimi. Šiuo metu sinagogos nebeliko.

 

 

 

 

Panevėžio miesto šiaurinėje dalyje, Jablonskio g. 1 buvo pastatyta dar viena medinė sinagoga Chayei Odam. Benjamino Zuskino ir Brozinų šeimos giminaitis Art Pushkinas, lankydamasis Panevėžio m. žydų bendruomenėje, pristatė trumpą sinagogos aprašymą ir pasidalijo senomis Benjamino Zuskino ir Brozinų šeimos istorijos nuotraukomis.

Galima daryti išvadą, kad vieno su puse aukšto medinė sinagoga buvo iš rąstų, o jos viduje moterims pastatytas balkonas, kurio statybą finansavo Aizikas Brozinas ir jo žmona Fruma. Jie buvo ne tik aktyvūs tikintieji Panevėžio miesto žydų bendruomenės nariai, bet ir vykdantys labdaringą veiklą. Savo nedidelėmis lėšomis jie sugebėjo skirti finansavimą medinės sinagogos  Chayei Odam antrajam aukštui moterims melstis pastatyti ir žydų moterų prieglaudos namams įkurti. Tiek Brozinų, tiek Zuskinų šeimos buvo vienos iš aktyviausių šeimų XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Brozinų šeimos šaknys prasidėjo Kupiškyje, vėliau jie gyveno Panevėžyje, o 1911 m. emigravo Į PAR. Architektūrinį sinagogos Chayei Odam kompleksą sudarė keturkampis apie 20x20 m pločio ir 10 m aukščio pastatas akmeniniu pamatu, sienos buvo suręstos iš 15x15 cm balkių su aštriu stogo kampu vandeniui nubėgti.

1910 m. Abramo Movšovičiaus Abelskovo pastangomis Valančiaus g. 2 (4) buvo pastatyti žydų maldos namai Chevra Tora. Šių maldos namų statyba buvo skirta šios ir aplinkinių gatvių vyriškosios dalies gyventojams, todėl nebuvo numatyto balkono moterims. Maldos namai priklausė žydų bendruomenei ir veiklą vykdė iki 1940 metų. Jie buvo vadinami naująja Toros brolijos mokykla. Visuomeninė Chevra Tora įkurta Kauno gubernijos Panevėžio m. Valančiaus g. (Malinovaja g.) Zundelio Abelskovo sklype. Viduje kvadrato formos salės centre buvo bima, o rytų sienos nišoje – aron kodeš. Sinagogos dydis – apie 100 m2, iš trijų pusių – šiaurės, vakarų ir pietų – ji turėjo gotikos tipo langus su plytiniais ovalo formos ornamentais. Pastatas nebuvo tinkuotas, šildomas krosnimi. Įėjimas – iš Valančiaus g. 4. Pastato langai stačiakampiai, apjuosti apvadais su smailėjančiomis arkomis. Fasadų kampus riboja mentės, viršų juosia kelių plytų eilių frizas su dantukais. Pagrindiniame (gatvės) fasade vietoj durų įstatytas langas, palangės plokštumos pagyvintos reljefinėmis įdubomis. Daugiau dekoro elementų buvo rytų fasade: čia kampinės mentės pagyvintos profiliuotomis įdubomis, o esančioje iškyšoje aron kodeš vietą paryškina siauri plytų apvadai. Fasadą juosia trijų plytų eilių karnizas su dvieiliais dantukais ir vainikuoja trikampis frontonas, kurio vidurinėje dalyje yra plati anga su segmentine sąrama. Fasado simetriją suardė platūs įvažiavimo vartai, iškirsti vietoje dviejų arkinių langų. Nepakitęs liko tik šoninis šiaurės fasadas – jame yra trys langai, apjuosti smailėjančių arkų apvadais. Labiausiai pakeistas galinis vakarų fasadas. Jis su rustuotomis mentėmis kampuose ir su dviem stačiakampiais langais, iškirstais dešiniame šone. Fasadą užbaigia trikampis skydas, kurio dešinė pusė apkalta lentomis, o kita pusė sumūryta iš baltų silikatinių plytų. Viduje interjeras sunaikintas. Pastato tūris nepakito, daugiausia autentiškumo ir simetrinės kompozicijos išliko ant šoninio šiaurės fasado.

Iki šių dienų yra išlikę 1910 m. Justino Ušakovo sudaryti sinagogos brėžiniai. Ji vadinama Naująja Toros brolijos mokykla, buvo žieminė, be moterų patalpos, su dviem įėjimais vakarų ir pietų fasaduose; viduje – kvadrato formos salė su bima centre ir aron kodeš rytų sienos nišoje.

 

Sinagoga buvo nedidelio kompaktiško tūrio, netinkuota, su kampiniais piliastrais ir aron kodeš iškyša ant rytų fasado; aukštas angas užbaigia smailėjančios arkos. Visi fasadai pasižymėjo simetriškai išdėstytomis angomis. Tai istorizmo laikotarpio vadinamojo plytų stiliaus pastatas.

Kitos dvi sinagogos, kurių projektai išliko iki šių dienų, buvo suprojektuotos ir pastatytos tarpukariu. Viena sinagoga Tora Or buvo pastatyta Amatų ir Kudirkos gatvių kampe. Pagal projektą, kurį 1927 m. parengė Marijonas Stanevičius, matyti, kad ji turėjo kvadratinį planą su vidiniais laiptais ir moterų galerija antrajame aukšte. Tora Or sinagoga turėjo apie 300 m2 vidinės salės plotą. Prie rytų sienos vidurio tarp lango buvo įrengtas aron kodeš. Kaip ir kitos Panevėžio mūrinės sinagogos, vakarų fasade esančios durys vedė į prieangį, pietų fasado durys – tiesiai į vyrų salę, o antrosios, skirtos moterims, – į laiptinę ir į antrąjį aukštą. Maldos namų langai buvo užbaigti pusapskritėmis sąramomis, ant rytų fasado kampų kilo žemi kvadratiniai skerspjūvio bokšteliai su juose įkomponuotais judaizmo simboliais – šešiakampėmis Dovydo žvaigždėmis, simbolizuojančiomis pastato paskirtį.

Antroji dviejų aukštų sinagoga Tehilim tarpukario laikotarpiu stovėjo Valato g., Rabino Icelio g. iš pietų Turgaus aikštės pusės, buvo pastatyta iš plytų, netinkuota, šildoma krosnimi. Pagrindinė fasado dalis buvo nukreipta į Valato gatvę, iš kurios ir buvo įėjimas į sinagogą. Ji buvo stačiakampio formos su pusapskrite apside. Vyrų salė su bima viduryje, o moterų galerija – antrajame aukšte. Fasadai buvo dviaukščiai, tik rytų fasadas vieno aukšto su pusapskrite apside. Langai buvo aukšti, užbaigti pusapskritėmis sąramomis. Fasadų kampus rėmino piliastrai, sienas skaidė horizontali tarpaukštinė trauka, į kurią rėmėsi pusapskritės pirmojo aukšto langų sąramos, o antrojo aukšto langai buvo stačiakampiai. Virš pagrindinio fasado įkomponuotos šešiakampės Dovydo žvaigždės. Manytina, kad dabartinė Panevėžio autobusų stotis yra kaip išlikęs šios aprašytos sinagogos fragmentas.

Ji buvo žieminė, stačiakampė, artima kvadratui, su pusapskrite apside rytų pusėje. Su aštuonkampe bima viduryje buvo ištęsta vyrų salė, kurią iš trijų pusių juosė moterų galerijos, besiremiančio į keturis stulpus, todėl visi fasadai buvo dviaukščiai, išskyrus rytų fasado vienaukštę vidurinę dalį su pusapskrite apside. Jų langai labai aukšti, užbaigti pusapskritėmis sąramomis. Fasadų kampus rėmino piliastrai, sienas skaidė horizontali tarpaukštinė trauka, į kurią rėmėsi pusapskritės pirmojo aukšto langų sąramos; antrojo aukšto langai suprojektuoti stačiakampiai. Pagrindinio simetriško vakarų fasado vidurinę dalį pabrėžė rizalitas, kuriame buvo įkomponuotas portalas su dvivėrėmis durimis ir langu antrajame aukšte; fasado šoninių dalių langai sugrupuoti po du. Pastato viršų juosė žemas parapetas, metriškai dalomas poriniais stulpeliais su užapvalintomis  viršūnėmis – užuomina į dvi suglaustas Dekalogo plokštes. Virš pagrindinio fasado rizalito ir šoninių fasadų kampinių rizalitų yra parapetai – aklinos sienelės su vidurinėje dalyje įkomponuotomis šešiakampėmis Dovydo žvaigždėmis. Išliko šio pastato pagrindinio fasado ir salės nuotraukos, saugomos Izraelio Yad Vashem muziejuje. Matyti, kad pastatyta sinagoga skiriasi nuo suprojektuotos: abiejų aukštų langai yra segmentinių arkų su viršutinės dalies apvadais, o rizalito durys ir langai užbaigti pusapskritėmis sąramomis; vietoje vieno rizalito lango įrengti poriniai antrojo aukšto langai. Horizontali tarpaukštinė trauka pakelta aukščiau ir į ją remiasi ne pirmojo, o antrojo aukšto langai. Viršų juosia laiptuotas karnizas ir kelių plytų eilių frizas su dantukais. Sinagoga statyta iš plytų, netinkuota, jos formos artimos istorizmo laikotarpio plytų stiliaus pastatams. 1937–1938 m. interjero nuotraukoje matyti, kad moterų galerijas remia apskritos kolonėlės su stilizuotais kapiteliais, dekoruotais šešiakampėmis Dovydo žvaigždėmis.

Iki šiol Bataliono g. 7 iš raudonų plytų liko fragmentas mūrinės sinagogos, kuri iš šiaurinės pusės turėjo senosios žydų šventyklos išvaizdą. Sinagoga priklausė moterų religinei gimnazijai Javne.

Manytume, kad pastatas Ukmergės g. 3 – buvusi sinagoga. Sprendžiant iš formų, jis greičiausiai statytas XIX a. pb.–XX a. pr. istorizmo laikotarpiu. Gatvės fasado vidurinę dalį akcentuoja dvitarpsnis stilizuotų neobarokinių formų frontonas su viršutine apskrita nišele. Vidurinėje frontono dalyje įkomponuotos dvi suglaustos nišelės, užbaigtos pusapskritėmis viršūnėlėmis, – tai gali būti Dekalogo užuomina, išduodanti statinio priklausomybę žydams. Fasado antrąjį aukštą puošia išmūryti devyni nedideli langeliai, kad rabinas per Chanukos šventę galėtų uždegti aštuonias žibalines lempas, per aštuonias dienas po lempą per dieną. Autentiška liko pastato antrojo aukšto architektūra su jį juosiančiu frizu ir originaliu frontonu, tačiau pagrindinio fasado kompozicija nėra būdinga sinagogų architektūrai.

 

Chederis

 

„Daugelis berniukų Rytų Europos žydų bendruomenėse mokėsi chederiuose, privačiose pradinėse mokyklose, į kurias pradėdavo eiti sulaukę vos trejų metų. Chederyje pasaulietinių dalykų ir praktinių disciplinų nebuvo mokoma – akcentuotas religinis ir kultūrinis švietimas. Vaikai mokėsi skaityti hebrajų kalba. Išimtiniais atvejais veikė ir chederiai, skirti mergaitėms studijuoti Penkiaknygę su viduramžių komentarais. Vėliau berniuką tėvai pervesdavo į chederį, kuriame buvo studijuojamas Talmudas. Čia buvo reikalaujama išmokti skaityti ir suprasti aramėjų kalbą bei suvokti Talmudą. Tik nedaugelis mokinių tęsdavo sudėtingesnes trečiosios pakopos chederio studijas. Pageidautinu dalyku buvo laikoma tai, kad mergaitės mokėtų skaityti jidiš kalba.“

Judėjų bažnytinį gyvenimą valstybė ėmėsi reglamentuoti 1925 metais. Iki tol visus žydų reikalus, taip pat ir religinius, tvarkė jų bendruomenės (veikusios pagal ministro žydų reikalams Makso Solovei

Apie mus
Istorija
Renginiai
Naujienos
Galerija
Informacija
Partneriai ir draugai
Religija
Galerija

Galerija

Nuorodos

Partneriai

Kontaktai

Kontaktai

Mus galite rasti adresu:

Ramygalos g. 18 Panevėžys

36236 Lietuva

El. p. genakofman@yahoo.com

Mob. tel. +370 611 20882

lt

1

Apie mus

Įstatai

Valdyba

Metinė ataskaita

Kontaktai

Partneriai

Istorija

Renginiai

Naujienos

Galerija

Informacija

Renginiai

Projektai

Religinė veikla

Socialinė veikla

Archyvas

Pirmininko pranešimai

Pranešimai spaudai

2007 m.

Apie Panevėžio apskritį

Panevėžio apskrities holokaustas

Siūlome aplankyti

Partneriai ir draugai

Svečiai

Remėjai

en

2005 m. renginiai

2006 m. renginiai

2007 m. renginiai

2008 m. renginiai

2009 m. renginiai

2010 m. renginiai

10

Viršutinės foto

Nuorodos

2006 m.

2005 m.

2008 m.

2009 m.

2010 m.

Panevėžio krašto žydų istorija

Klubinis darbas Hesed

Šilti namai

Ištraukos iš J.V. Čiplytės knygos "Mažosios Jeruzalės - Panevėžio žydų istorija"

Foto

11

Panevėžio Ješiboto istorija

1

About us

History

Life

News

Gallery

Information

Friends and partners

Socialinės programos

Holokaustas Panevėžyje

Žydų žudymai Troškūnuose

Pasvalio žydų tragedija

Rokiškio holokausto aukos

Biržų holokaustas

Kupiškio žydų holokaustas

Ramygalos žydų tragedija

Projects

Panevezys Jews today

Opening of Memorial “The Grieving Jewish Mother” by Keith W. Kaye

Contacts

10 Photo

foto

Events

2010

2009

2008

2011 m. renginiai

2011 m.

Apie mus rašo

Pasaulio tautų teisuoliai gelbėję žydus

2012 m.

2012 m. renginiai

2013 m.

2013 m. renginiai

2014 m. renginiai

Naujienos

2014 metai

2014 m.

2015 m. renginiai

2015 m.

2015 metai

2016 metai

2015 m. viešieji pirkimai

Viešieji pirkimai

2016 m. renginiai

Kovo 8-sios šventė

skelbimai

2017 m. viešieji pirkimai

2016 m.

2016 m. viešieji pirkimai

2017 metai

2017 m.

2017 m. renginiai

Susirinkimai

2018 m. renginiai

2018 m. viešieji pirkimai

Užuojautos

2019 m. renginiai

2018 m.

2019 m.

Religija

2019 metai

2019

2019 m. viešieji pirkimai