1941 m. birželio 22 d. Lietuvoje taip pat ir Panevėžio apskrityje prasidėjo pragaras, Holokaustas (Šoa). Mes turime nepamiršti, kaip litvakai gyveno XX a., tragedijos pradžioje, ir kaip jų istorijos pasibaigė 1941 m.
Panevėžio apskrityje, kur gyveno žydai iki Antrojo Pasaulinio Karo, liko vietos – liudininkai, kur Žydai buvo šaudomi. „…Dar ilgai nekaltai išžudytų žydų palikuonys vaizduotėje permąstys tas paskutines savo artimųjų akimirkas, stovint eilėje prie duobės. Įsivaizduos, kas tuo metu dėjosi jų galvose. Ir kokios baisios laukimo valandos akistatoje su mirtimi…“
Pirmieji šaudymai Panevėžio apskrityje prasidėjo liepos mėnesio pradžioje, tada ir buvo įkurtas getas kiekviename mieste: Panevėžyje, Biržuose, Kupiškyje, Pasvalyje, Rokiškyje ir t.t .
Panevėžio miesto žydų bendruomenė bendradarbiaudama su Panevėžio skautais pradėjo ciklą pagal Michail Adomo ir Elenos Adelinos sumanymą „Tvarkome masinių žudynių vietas“
Šį kartą tvarkynas prasidėjo birželio 9 d. Panevėžio rajone Kurganavos miške. Vyko talka, kurioje dalyvavo Panevėžio krašto skautai ir Panevėžio m. žydų bendruomenės pirmininkas. Panevėžio skautai susipažino su Holokausto tragedija Lietuvoje, Panevėžyje ir Panevėžio apskrityje.
Iš viso Lietuvoje buvo sušaudyta daugiau kaip 200 tūkstančių žydų (vaikų, moterų, pagyvenusių žmonių), o Panevėžio rajone per patį trumpiausią laiką, buvo sušaudyta 13,5 tūkstančiai žydų.
Tvarkydami masinę žydų žudynių vietą Panevėžio krašto skautai pareiškė užuojautą žydų tautai už prarastas gyvybes.
