Ankstyvą rugsėjo 14-osios rytą nuvykome į Pakruojo Sinagogą.
Ten mus šiltai sutiko kultūros darbuotoja, kuri papasakojo apie Pakruojyje 1801m pastatytą medinę vietos žydų bendruomenės sinagogą. Didžioji sinagoga keitė savo funkciją: veikė ne tik kaip maldos namai bet ir pagrindinė mokykla. Po Holokausto tragedijos Antrojo pasaulinio karo metais buvo nacionalizuota. Sovietmečiu čia buvo kino teatras, o dar vėliau pastatas paverstas sporto sale. Unikali sinagoga buvo nudėvėta ir sugriauta. Tačiau 2017 pastatas restauruotas, pagal nuotraukas atkurtos autentiškos vidinės sienos, lubos su žaismingais piešiniais.
Šiuo metu medinė sinagoga funkcionuoja kaip kultūrinių renginių erdvė. Antrame aukšte – buvusioje moterų sekcijoje – veikia žydų praeitį menanti ekspozicija, kur be kitų eksponatų eksponuojami autentiški sienų pavyzdžiai.
Tęsiant eskursiją, nuvykome į Liepoją – pajūrio miestą, vėjų karalystę. Tai gintaro šalis, tai – uostas ir kurortas. Liepų šlamesys ir kvapas davė miestui vardą. Mūsų kelionės tikslas buvo ne tik apžiūrėti miestą, bet ir aplankyti didžiausią memorialą Holokausto aukoms Latvijoje. Ant Škėdės kopos prie pat Baltijos jūros Antrojo pasaulinio karo metais buvo nužudyta 7060 Latvijos žydų, iš jų daugiau kaip 3000 Liepojos žydų. Ant šios kopos buvo sušaudyta virš 19000 žmonių įvairių tautybių žmonių. Ši vieta mena vieną didžiausią praėjusio amžiaus žmonijos sukrėtimą. Memorialas užima 4120 m2 teritoriją, ir atkartoja žydų nacionalinį simbolį Menorą (septinšakę žvakidę). Jos kontūrai suformuoti iš lauko akmenų ir granito luitų o Memoros „šviesos“ padarytos iš granito piliastrų. Ant jų hebrajų, anglų, latvių ir rusų kalbomis yra iškalti pranašo Jeremijo žodžiai. Prie memorialo mūsų bendruomenė atidavė pagarbą ir palikome gėlių puokštę.
Mūsų ekskursija tęsėsi toliau prie jūros karinio uosto, kuris dabar vadinamas „Karuosta“. Tai didžiausia karinė – istorinė zona Pabaltijo šalyse. Tai Liepojos dalis, kaip atskiras pasaulis, kuris, viena vertus, unikalus ir turintis galią sužavėti, kita – atšiaurus ir atstumiantis.
Nuo vėjuoto pajūrio nuėjome iki Šv. Nikolajaus stačiatikių Jūros cerkvės, pradėtos statyti 1901 metais. Iš išorės labai įspūdingi kupolai blizgantys saulės spinduliuose. Prieš Antrąjį pasaulinį karą šie maldos namai priklausė Liepojos garnizono liuteronų parapijai.
Sekantis mūsų ekskursijos objektas buvo Liepojos muziejus. Šis pastatas anksčiau priklausė žydų daktaro Nisano Kacenelsono šeimos nariams iš Babruisko – žymiems verslininkams kurie turėjo Liepojoje savo prekybinius laivus ir prekiavo mišku bei žuvimi. Pastatas pastatytas XIX a. už Nisano Kacenelsono lėšas ir buvo naudojamas kaip vasarinė poilsiavietė. Šiuo metu Liepojos muziejus pagrįstai laikomas didžiausiu miesto kultūrinio ir istorinio paveldo saugotoju, jame daugiau kaip 120000 įvairių eksponatų.
Liepoja visada troško būti ypatinga ir puošni – tai liudija ilgą amžių menantys seni miesto pastatai, medinė architektūra, žydų sinagogos ir kvartalai – visą tai didžiausias Liepojos turtas.
Apžiūrėjome šiuolaikinį šedevrą, pastatytą iš gelžbetonio, metalo ir stiklo – koncertų salę, kurios projekto pagrindas yra Latvijos ir kitų Baltijos jūros šalių simbolis – gintaras. „Lielais dzintars“. aštuonių aukštų salės patalpos pritaikytos koncertams, spektakliams, parodoms ir įvairaus pobūdžio konferencijoms. Su puikiais įspūdžiais grįžome i Panevėžį.
